Žydų varpa. Nuskambėjo festivalis „Varpų skambesys“

Neretas autorius atkurdamas įvykius remiasi įvairiais šaltiniais: žmonių pasakojimais, savo atmintimi, paties ar kitų rastais duomenimis čekistų sudarytose bylose. Suprastėjus kraujotakai į varpą priteka mažiau kraujo, todėl vizualiai ji atrodo mažesnė.

Dalinkitės: Parodos iniciatorius Ralfas Selindžeris dešinėje su bičiuliais Maiklu Leizerovičiumi bei Irma Mauriene apžiūrėjo jau pakabintas senąsias nuotraukas.

warning.outdated.title

Autoriaus nuotr. Neatsiejama istorijos dalis Vilkaviškiečiai ir miesto svečiai jau dabar gali apžiūrėti stacionarią nuotraukų parodą, esančią Vytauto gatvėje, ant buvusio gaisrinės pastato sienų.

Idėja įprasminti Vilkaviškio žydų atminimą kilo šios tautos istorijos tyrinėtojui R. Nuolat Vilkaviškyje besisvečiuojantis Ralfas akimirksniu suprato, kad būtina radiniu pasidalyti ir su mūsų krašto gyventojais. Kai šio tūkstantmečio pradžioje pradėjau tyrinėti Vilkaviškio žydų istoriją, po truputį ėmiau kaupti duomenų bazę apie dabar visame pasaulyje gyvenančius iš šio krašto kilusių žydų palikuonis. Juk Vilkaviškio istorija yra ir jų istorija!

Kaip pjaunamos varpos. Susiję straipsniai

Pastebėjau, kad šiandien lietuviai labai mažai žino apie praeitį, susijusią su žydais. Pavyzdžiui, kadaise mažiausiai 60 proc. Vilkaviškio gyventojų sudarė žydai. Dabartinė žmonių karta apie tai beveik nieko nežino, nors tai — mūsų visų istorijos dalis.

Norisi tai pakeisti. Jis taip pat pabrėžė, kad ši paroda — vienas iš būdų nutiesti savotišką tiltą tarp Tel Avivo žydų tautos muziejaus ir Vilkaviškio kultūros centro, tarp šių miestų bei, apskritai, tarp Lietuvos ir Izraelio.

Anot Ralfo, nemažai žydų vis dar galvoja, kad dėl skaudžios praeities Lietuva jiems nėra draugiška valstybė.

Intymūs sveikatos klausimai, apie kuriuos vyrai nedrįsta kalbėti

Būtent dėl to žydų varpa stengiasi paneigti šiuos stereotipus. Vyrui antrino ir neseniai su juo Vilkaviškyje viešėjęs bičiulis Rytų Prūsijos žydų istorijos tyrinėtojas iš Varšuvos Maiklas Leizerovičius. Dabar, deja, atsimenamas tik holokausto laikotarpis, o visa, kas buvo gražu, — pamirštama.

Tai nėra teisinga. Žydų varpa mūsų tautos visada buvo kartu. Be žydų Lietuva tikrai būtų kitokia.

Lankytinos vietos

Pavyko išsiaiškinti Apie savo radinį Tel Avivo muziejuje ir norą įprasminti mūsų krašto žydų atminimą R. Selindžeris pirmiausiai pranešė vilkaviškietei Irmai Maurienei. Moteris nedelsdama ėmė sukti galvą, kaip tai padaryti. Buvo nuspręsta išdidinti nuotraukas ir pakabinti jas ant buvusio ugniagesių stoties pastato sienų.

Tiesa, prireikė nemažai laiko, kol pavyko išsiaiškinti tikslią minėto statinio vietą. Vis dėlto atsirado žmonių, teigusių, kad iš tikrųjų gaisrinė buvo įsikūrusi gretimame pastate.

Vilniaus miesto 3-asis notaro biuras

Tą tvirtino ir kai kurie rasti dokumentai. Dar viena teorija teigė, kad senasis ugniagesių pastatas apskritai nėra išlikęs. Mums nesinorėjo nuotraukų kabinti bet kur. Siekėme, kad tai būtų kuo labiau autentiška vieta.

Galiausiai Audriui archyvuose pavyko rasti iš bažnyčios bokšto darytą nuotrauką, kurioje matėsi visa Vytauto gatvė, o joje — šis pastatas su aukštu bokšteliu ir varpu. Kadaise šioje gaisrinėje savanoriavo tiek žydai, tiek lietuviai. Vilkaviškyje įsikūręs savanorių ugniagesių būrys buvo labai reikalingas. Kadangi tuo metu dauguma namų mieste buvo mediniai, tad gaisrai buvo didžiulė, dažnai viską aplink niokojanti problema.

Už ką apsišvietusioji Europa taip nekenčia žydų

Daugybė bendraminčių Nemažai pastangų siekiant, kad žydų tautos istoriją menančios nuotraukos būtų prieinamos visiems, įdėjo ne tik R. Selindžeris, I. Maurienė bei A. Prie idėjos įgyvendinimo prisidėjo ir Vilkaviškio kultūros centro dailininkė bei scenografė Ingrida Bunikienė. Narys didinti t ji rūpinosi nuotraukų maketavimu, atrinkimu bei paruošimu parodai. Verta paminėti, kad R.

Selindžeris Tel Avivo muziejuje rado daugiau nei 15 nuotraukų, tačiau viešai publikuoti buvo pasirinkti tik geriausios kokybės bei išskirtinius įspūdžius paliekantys vaizdai. Prie sumanymo įgyvendinimo įvairiais būdais prisidėjo ir daugiau mūsų rajono žmonių: Kristina Sinkevičienė, Paulius Jablonskis, Donatas Dumčius ir kt.

Kabinti nuotraukas ant sau priklausančio pastato leido ir projekto idėją palaikė Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija bei pastate žydų varpa parduotuvės vadovas Evaldas Dainelis.

Anksčiau visus sumanymus įgyvendinau vienas arba vos su kelių žmonių pagalba.

Įdomu tai, kad rengdamas parodą R. Selindžeris gavo kiekvieno fotografijose pavaizduoto žmogaus artimųjų leidimus nuotraukas demonstruoti viešai. Tikimasi, kad galbūt žinojimas, jog jų giminaičių atvaizdai puikuojasi ant vieno iš Vilkaviškio pastatų sienos, žydų tautybės žmonėms taps paskata aplankyti būtent mūsų miestą.

Minėtos nuotraukos ant buvusio ugniagesių stoties pastato turėtų kaboti ne vienus metus. Jų nuimti ar perkelti į kitą vietą neketinama. Tiesa, svarstoma galimybė padaryti nuotraukų kopijas ir parodą eksponuoti vis kitoje vietoje. Žydų varpa R. Selindžeris teigė turintis ir daugiau planų bei sumanymų, kaip įprasminti Vilkaviškyje gyvenusių žydų atminimą.